InstitucijosTeismai

Irmantas Jarukaitis: tapti ESTT teisėju man atrodė natūralus žingsnis

Irmantas Jarukaitis teisininko diplomą gavo prieš daugiau nei 20 metų, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) teisėju dirba pastaruosius 8-erius metus. Šiuo metu teisininko laukia dideli pokyčiai – birželio mėnesį Europos Sąjungos valstybių narių Vyriausybių atstovai priėmė sprendimą, kuriuo jį paskyrė Europos Sąjungos Teisingumo Teismo teisėju, taigi jau spalį Irmantas Jarukaitis pradės darbą Liuksemburge.

Kodėl nusprendėte kandidatuoti į ESTT teisėjo postą?

Jau studijų metu, po trečio kurso pradėjau dirbti LR krašto apsaugos ministerijos Teisės skyriuje, vėliau perėjau į Tarptautinių ryšių departamentą, tad su tarptautine teise pradėjau dirbti anksti. 1997 m. baigęs studijas VU Teisės fakultete pradėjau dirbti tuo metu kurtame Europos teisės departamente. Jame dirbau daugiau nei trylika metų ir su kolegomis nuėjau visą Lietuvos integracijos į ES kelią, pradedant derybomis dėl stojimo į šią organizaciją ir baigiant valstybės atstovavimu ES teismuose Lietuvai jau tapus ES valstybe nare. Apskritai didžioji dalis mano akademinės ir profesinės veiklos susijusi su ES teise. Iš pradžių VU Teisės fakultete dirbau su tarptautine viešąja teise, tačiau tiek mano disertacija, tiek vedamos paskaitos yra būtent susijusios su ES teisės sritimi. Dėl to kandidatuoti į šį postą man buvo tarsi natūralus žingsnis.

Kaip manote, kuo skirsis teisėjo darbas LVAT ir ESTT?

Manau, kad labai didelių pasikeitimų nebus, juk tai vis tiek teisėjo darbas. Tik šiek tiek skirsis jo pobūdis. Administraciniai, nacionaliniai teismai dažniau susiduria su faktų vertinimo klausimais, nors, žinoma, teisės aiškinimas ir plėtojimas yra neatsiejama kiekvieno teismo darbo dalis. Nepaisant to, ESTT didesnę dalį krūvio sudaro nacionalinių teismų kreipimaisi dėl prejudicinio sprendimo, kas, kitaip tariant, reiškia abstraktų teisės aiškinimą. Mes savo darbe irgi karts nuo karto kreipiamės prejudicinio sprendimo, bendradarbiavimas tarp nacionalinių teismų ir ESTT yra itin svarbus pačiai ES teisės plėtrai.

Kokie, Jūsų nuomone, didžiausi iššūkiai laukia naujose pareigose?

Didžiausias iššūkis – prancūzų kalba, nes ja profesinėje veikloje nesu dirbęs. Žinoma, tikiuosi, kad moku ją pakankamai. Taip pat iššūkis bus susidurti su kitomis teisės sistemomis, nes ES teisė preziumuoja nacionalinių teisės sistemų egzistavimą ir yra jomis pagrįsta. Todėl, pavyzdžiui, gavus bylą iš Vokietijos teismo, teks gilintis į Vokietijos teisės sistemą ir jos teismų praktiką, tačiau lygiai taip pat įvertinti, kokį poveikį ESTT išaiškinimas turės ir kitoms teisės sistemoms. ESTT galima palyginti su chemine laboratorija, kurioje vyksta sudėtingos sintezės reakcijos tarp įvairių teisės sistemų. Tai prideda ir šarmo, ir sunkumų. Juk nacionaliniame teisme mes dirbame su viena teisės sistema lietuvių kalba.

Kuo Jus apskritai žavi teisininko ir konkrečiai teisėjo profesija?

Nors į teisę įstojau, galima sakyti, spontaniškai, ši sritis man visada atrodė įdomi ir galiu pasakyti, kad nenusivyliau ja nei studijuodamas, nei dirbdamas. Kai dabar pagalvoju apie alternatyvas, net negaliu įsivaizduoti savęs kitoje srityje. Teisė man įdomi kaip fenomenas, reiškinys, ją galima analizuoti ir abstrakčiai, galima dirbti su visuomenės raida susijusį darbą. Tai analitinis procesas, kurio tikslas – atrasti kompromisus ir optimalius individo ir visuomenės, taip pat skirtingų bendruomenių santykių raidos scenarijus. Man labai patinka, jog tai intelektinė ir analitinė veikla.

Kaip manote, ar įmanoma, jog teisėjus pakeis robotai, dirbtinis intelektas?

Jei žiūrėsime į ilgalaikę perspektyvą, neabejoju, kad tokia teorinė galimybė yra. Tačiau kyla vienas klausimas – ar žmogus pasitikėtų mašinos sprendimu? Akivaizdu, kad rutininėse bylose, kuriose teismo praktika yra suformuota, nėra jautrių klausimų, aiškios faktinės aplinkybės ir sankcijos, mašina, matyt, geriau ir greičiau dirbtų. Jau prieš kelis metus skaičiau straipsnį, kuriame buvo rašoma, jog sukurtas algoritmas, galintis nuspėti Europos žmogaus teisių teismo  sprendimą 98 % tikslumu. Tačiau yra sudėtingų bylų, kurios susijusios su įvairiais etiniais, moraliniais aspektais  ir priimti sprendimą nėra taip paprasta. Žinome, kad yra bylų, kuriose, pavyzdžiui, EŽTT sprendimą priima devynių prieš aštuonis teisėjų dauguma. Tokiais atvejais daug kas priklauso nuo žmogaus vertybinių įsitikinimų, todėl bent kol kas sunku įsivaizduoti, kad žmogus pasitikėtų kompiuterio sprendimu. Taip pat sunku spėti, ar ir kiek kompiuteriui galima įdiegti žmogaus etinius ir moralinius principus ir, kas dar svarbiau, užtikrinti, kad jie evoliucionuos taip, kaip įsivaizduoja žmogus, o ne pats dirbtinis intelektas. Juo labiau, kad mes kol kas labai miglotai suvokiame, kas yra žmogaus sąmonė ir kaip ji veikia.

Kas sunkiausia teisėjo darbe?

Matyt, sudėtingose bylose surasti tinkamą pusiausvyrą. Kiekvieną kartą stengiesi vertinti tam tikros bylos ir sprendimo pasekmes ir bylininkams, ir tai, koks bus bendresnis sprendimo poveikis teisinių santykių raidai, tačiau dėl pastarojo aspekto niekada negali būti visiškai tikras. Taip pat iššūkis yra itin didelis bylų skaičius, todėl kyla poreikis palaikyti didelį darbo tempą ir tuo pačiu užtikrinti, kad jis nedarytų neigiamos įtakos kokybei. Dar sudėtinga būna susidoroti su glaustais sprendimų priėmimo terminais, nes, įvykus teismo posėdžiui, be kelių išimčių, sprendimas LVAT turi būti priimtas ir paskelbtas per 14 darbo dienų dienų, kai kuriose bylų kategorijose (pvz., rinkimų, užsieniečių sulaikymo) terminai dar trumpesni. Taip pat LVAT, kaip paskutinės instancijos teismas, turi užtikrinti  administracinių teismų praktikos nuoseklumą ir plėtrą, be kita ko, sužiūrėti, kokius sprendimus priima skirtingos LVAT kolegijos, taip pat sekti Konstitucinio teismo, ESTT, EŽTT praktikas. Visa tai yra labai sudėtinga teisinė konfigūracija. Be to, bylose šalių atstovavimas ne visais atvejais yra profesionalus, todėl teisėjas privalo pastebėti ir įsigilinti net į neaptartus aspektus, nes administracinėse bylose svarbus ir žmogaus teisių, ir viešojo intereso gynimas.

Ar Jums pavyksta darbą palikti teisme, ar šis darbas – tai niekada nenutrūkstantis procesas?

Iš esmės tai 24/7 darbas, kas yra ir privalumas, ir trūkumas. Apskritai teisėjas yra laisvas organizuoti savo darbo laiką, aišku, nekalbant apie pasitarimus ir posėdžius. Tai yra naudinga, nes galima laisviau planuoti savo darbą, kita vertus, jo nuo to tikrai nesumažėja. Gal kolegos ir gali atsiriboti, aš tai nelabai. Juk jei yra problema, jos nepavyksta išspręsti, tai negali tiesiog ištrinti jos iš galvos, nuolat apie tai mąstai.

Kokios bylos jums įdomiausios?

Per 8 metus teisme buvo daug įdomių bylų. Pavyzdžiui, man labai įdomios prieglobsčio bylos, kadangi jos itin specifinės. Kai žmogus ateina ir pasako savo įvykių versiją, ją sudėtinga patikrinti, nes dažnai didesnė dalis konkrečiai su juo susijusių įrodymų būna kilmės valstybėje. Dėl to gaunasi toks tikimybių vertinimas. Be to, tai labai įdomios bylos, nes jos apima įvairias geopolitines problemas, būtina gilintis į situaciją ir grėsmes jų gimtosiose valstybėse. Pagrindinis valstybės institucijų ir teismo tikslas tokiose bylose yra nustatyti, ar asmuo tikrai turi teisę gauti prieglobstį, nes nemaža dalis prieglobsčio ieškančiųjų yra ekonominiai migrantai, o tokiems asmenis prieglobstis netaikomas. Tačiau svarbu viską pasverti ir priimti teisingą sprendimą, kadangi priešingu atveju grąžinti į kilmės valstybę jie gali patirti persekiojimą. Taip pat įdomios konkurencijos, įvairių ūkio sričių ekonominio reguliavimo bylos, bylos, susijusios su įvairiais žmogaus teisių apsaugos aspektais.

Ar darbe susiduriate su neteisybe bendrąja prasme?

Kaip žmogus matau, kad įvairiose situacijose yra pakankamai daug neteisybės, nors matyt nėra pasaulyje valstybės, kurioje jos apskritai nebūtų. Kita vertus, juk teismai ir yra tam, kad tos neteisybės būtų kuo mažiau. Tačiau teisybė ir teisingumas yra du skirtingi dalykai, nes kiekvienas žmogus gali turėti savo teisybės suvokimą, o nagrinėdamas bylas teismas visų pirma taiko galiojantį teisinį reguliavimą. Be to, esant konfliktui pakankamai sudėtinga rasti sprendimą, kuris tenkintų visus bylininkus, jei jie patys nesugebėjo rasti kompromiso. Taip pat reikia pasakyti, kad dažnai iššūkių kelia teisinio reguliavimo kokybė, didelė įstatymų kaita, dėl jos sunku formuoti teismų praktiką, šios problemos savaime gali būti kylančių konfliktų priežastimi. Kartais susiduriame ir su netinkamu valstybės institucijų požiūriu, pavyzdžiui, nuosavybės teisių atkūrimo srityje, kai reformos procesas tęsiasi virš 20 metų. Tokia situacija žalinga visuomenei, ji didina socalinio neteisingumo jausmą.

Ar Jums yra tekę praleisti bemiegių naktų, bandant priimti tinkamą sprendimą?

Iš pradžių, kai neturėjau teisėjo darbo praktikos ir nebuvau išdirbęs tam tikro darbo modelio, būdavo, baigdavau dirbti 3-4 val. ryto, ilgai galvodavau apie bylas. Dabar jau viskas paprasčiau, turiu patirties, esu susipažinęs su teismo praktika, dalyvavęs nagrinėjant įvairaus pobūdžio bylas. Patirtis daro savo.

Ar jaudinatės teismo salėje?

Kažkiek visada jaudinuosi. Tačiau dabar žodinių posėdžių LVAT yra palyginti mažai, nes nuo 2013 m. pasikeitė administracinio proceso taisyklės ir dauguma posėdžių yra rašytiniai, nebent šalys prašo žodinio bylos nagrinėjimo ir teisėjų kolegija nusprendžia, jog šis būtinas, arba pačiai teisėjų kolegijai kyla toks poreikis. Administracinės bylos išskirtinės tuo, kad dauguma įrodymų paprastai yra rašytiniai, šalys „gyvai“ savo poziciją išsako pirmosios instancijos teismuose, todėl, jei nėra neaiškumų ar naujų įrodymų, poreikio organizuoti žodinį posėdį dažnai nėra. Visgi bet kuris teismo procesas yra konfliktas. Tu tai matai, suvoki, todėl tam tikrą įtampą jauti.

Ar, Jūsų nuomone, kiekvienas gali tapti teisėju?

Manau, kad svarbiausia turėti analitinius ir loginius gebėjimus ir, kaip kartais juokaujame Teisme, panoraminį mąstymą. Žinoma, būtinos gilios sisteminės teisės žinios, gyvenimiška patirtis. Itin svarbu gerai suvokti bylos kontekstą. Teisė – tai interesų derinimo priemonė, tam tikra socialinė inžinerija. Sprendžiant kiekvieną bylą būtina suprasti, jog ji gali turėti įtaką kitoms byloms ir sprendimams, ir apskritai jausti moralinę atsakomybę už sprendimą, kurį priimi.

Raktažodžiai
Close
Close