Kodėl žmogaus teisių klausimai priešina, o ne jungia žmones?
Pastaruoju metu visuomenė neišvengiamai susiduria su jausmu, kad mūsų asmeninės laisvės erdvė traukiasi. Apie tai galima spręsti ir iš Žmogaus teisių stebėjimo instituto Apžvalgos „Žmogaus teisės Lietuvoje“, kurioje apibrėžtos esminės žmogaus teisių problemos ir paskutinių keleto metų tendencijos šalyje. Tad kaip šiandien suprantama asmens autonomija ir žmogaus teisės? Kodėl žmogaus teisių klausimas priešina visuomenę? Į tai siekta atsakyti ŽTSI organizuotoje diskusijoje „Atsiprašau, man atrodo, jus paėmėte mano teises.”
Diskusijoje dalyvavo įvairių sričių specialistai: žiniasklaidos tyrėja Džina Donauskaitė, Seimo narė Aušrinė Armonaitė, ŽTSI teisininkas Karolis Liutkevičius, humoristas Lukas Ramonas, rašytojas ir teisininkas prof. Justinas Žilinskas. Diskusiją moderavo žurnalistas Paulius Gritėnas.
Žmogaus teisių problematika Lietuvoje
2016-2017 metų Apžvalgą kūrė 17 ekspertų kolektyvas, kurio tikslas – išanalizuoti, kaip užtikrinamos ir įgyvendinamos žmogaus teisės Lietuvoje. Pasak ŽTSI teisininko Karolio Liutkevičiaus, vienareikšmiškai vertinti Lietuvos padėtį žmogaus teisių srityje sudėtinga, kadangi ji apima labai daug klausimų: „Kai kuriose srityse padarėme milžinišką pažangą, o kartais dairomės atgal. Teigiamai galėtumėme vertinti suaktyvėjusias iniciatyvas vienos lyties partnerystės klausimu, taip pat žymiai rečiau mūsų kaliniai siunčiami kalėti izoliatoriuje. Tačiau, kita vertus, sąlygos ten nežmoniškos ir net užsienio valstybės nenori šaliai atiduoti suimtųjų, nes žino, kad pas mus neišvengiamai bus pažeidžiamos žmogaus teisės.”
Pasak teisininko, galima pastebėti tendenciją, jog valdžios institucijos vis labiau taikosi į žmonių asmeninę erdvę. „Kartais tai pasireiškia tiesioginiais žmonių teisių varžymais, pavyzdžiui klausimo teisės į abortą atveju. Kita vertus, tie pasikėsinimai į asmeninę erdvę parodo, kad mes, kaip visuomenė, turime balsą. Tarkime, kai į viešumą iškilo siūlymas žiniasklaidai skelbti pusę pozityvios ir pusę negatyvios informacijos. Buvo sulaukta visuomenės pasipiktinimo ir tos iniciatyvos pasitraukė. Mes turime galią, kai drąsiai sakome „ne””.
Apžvalgoje nagrinėtas žiniasklaidos laisvės klausimas. Pasak žiniasklaidos tyrėjos Džinos Donauskaitės, viešosios informacijos laisvės padėtis Lietuvoje yra palyginti gera, tačiau, atsižvelgiant į užsienio šalių pavyzdžius, tai gali labai greitai pasikeisti: „Šalyje žiniasklaidai nepalankiausia ekonominė aplinka. Žiniasklaida ne visada turi galimybes finansuoti savo produkciją, todėl daro kompromisus, įsileidžia turinio rinkodarą, rašo užsakomuosius straipsnius, kurių žymėjimas Lietuvoje nuo 2010 m. teisiškai nebereglamentuojamas. Nacionalinė žiniasklaida dažniau atsilaiko, tačiau regionuose su tokia situacija jau susitaikyta”.
Humoristas Lukas Ramonas sako, kad visuomenėje žodžio laisvės ribos turėtų būti platesnės: „Atsižvelgiant į modernėjančius laikus, nebeturėtų kilti pasipiktinimas dėl sarkazmo, žmonės neturėtų įsižeisti dėl savo jausmų ir tikėtis, kad tuos jausmus apgins valstybė. O valstybė, be abejo, ir neturėtų jų ginti. Juk žodžio laisvė kaip tik bus ribojama, jei žmogus negalės išreikšti savo minčių, nepasitenkinimo.”
Aušrinė Armonaitė taip pat pritaria, jog žmogaus asmeninio gyvenimo erdvės suvaržymai kerojasi visose srityse, taip pat mano, jog šias tendencijas kuria valdančioji dauguma: „Valdžia nori viską drausminti, didinti baudas ir intensyviai viską reguliuoti. Natūralu, kad tai sulaukia daugiau palaikymo nei politikai, siekiantys sušvelninti valstybės vaidmenį. Svarbiausia, netapatinti valdžios su Lietuva. Juk lietuvių pozicija gali būti visai kita, nei valdžios sprendimai žmogaus teisių klausimais.”
Žmogaus teisės duoda, o ne atima. Tai kodėl priešina?
Karolio Liutkevičiaus nuomone, žmogaus teisės priešina žmonės dėl istorinio palikimo. „Ne visi kovoję dėl laisvės buvo pasiruošę jai. Daugelis norėjo teisių ir laisvės, bet kai suprato jų kainą, pradėjo trauktis atgal. Laisvė reiškia laisvę dalykams, kurie man ir nepatinka. Ir tai kai kuriems žmonėms nepriimtina.”
Džina Donauskaitė teigia pastebinti tendenciją, jog šią priešpriešą kuria įvairūs politiniai procesai: „Tam įtakos gali turėti ir D. Trumpo išrinkimas, „Brexit”. Iš liberalios diskusijos viskas keliauja radikalaus dešinėjimo linkme. Ta pozicija, kuri ilgą laiką buvo paribiuose, legitimavosi, nes jai sentimentus jaučia didelė dalis visuomenės, su kuria liberalioji pusė tiesiog nesikalbėjo.”
Prof. Justinas Žilinskas pastebi, kad žmonės apskritai pokyčius priima labai sunkiai. „Kinijoje yra toks prakeiksmas: „Kad tu gyventum permainų laikais”. Mes būtent taip ir gyvename, vyksta įvairūs ekonominiai ir socialiniai pokyčiai, informacijos perteklius, visa tai sukelia stresą. Tada žmogus nori slėptis, jam reikia ramybės ir stabilumo. Problema, kad dešiniosios paradigmos neša aiškią stabilumo žinią. Tai galime ir Rusijoje pastebėti. Ko gero geriausia tai spręsti būtų švietimu”, – sakė teisės mokslininkas.
Politikė Aušrinė Armonaitė iš savo patirties bendraujant su valdžios atstovais pastebi, jog būtent politinės jėgos gali kiršinti visuomenę žmogaus teisių klausimu. Deja, politikų tikslai dažnai nebūna kilnūs: „Dažnai veikimas prieš pamatinius žmogaus teisių principus nėra nuoširdus. Politikams dažnai net neįdomu, ar jų siūlymai pasieks plenarinius posėdžius, jie praktiškai nekovoja už savo idėjas. Tačiau pateikdami radikalius pasiūlymus jie tiesiog parodo, kad dirba. Jiems naudinga kalbėti, pagąsdinti. Tai tiesiog noras mobilizuoti dalį žmonių, kuriems tos idėjos gali būti įdomios ir svarbios.”
Diskusijos dalyviai mano, kad solidarizuotis žmonių teisių klausimais būtina, tačiau ne viskas yra tik juoda arba balta. Nors bendrai vyrauja jausmas, kad žmogaus teisės traukiasi, pasak Karolio Liutkevičiaus, kalbant apie jų įgyvendinimą akivaizdu, jog valdančioji partija mūsų šalyje nėra tokia ideologiškai vieninga, kad galėtumėme bijoti Lietuvoje pasikartosiančio Vengrijos, Slovakijos, Lenkijos ir kitų šalių žmogaus teisių suvaržymo scenarijaus. Profesoriaus Justino Žilinsko teigimu, valdžia šiuo metu nesijaučia stabili, o tas nesaugumo jausmas skatina daug ką drausti ir varžyti, taip parodant savo galią.
