T. Varapnickas. Nuolatinių arbitražo institucijų nepriklausomumas: Lietuvos žingsniai pasitikėjimui užtikrinti

Visuotinai pripažįstama, jog komercinis arbitražas gali būti dviejų formų – ad hoc ir institucinis, kuomet arbitražo procesą administruoja tam tikslui įsteigta nuolatinė arbitražo institucija. Šiuo požiūriu Lietuvos arbitražo teisė niekuo nesiskiria nuo kitų valstybių teisės.

Lietuvoje plačiau veikia trys arbitražo institucijos: Vilniaus komercinio arbitražo teismas (VKAT), Lietuvos arbitražo teismas ir VšĮ „Vilniaus tarptautinis ir nacionalinis komercinis arbitražas“.

Kuomet pastaraisiais metais VKAT aiškiai pozicionuoja save kaip rinkos lyderį, siekdamas pritraukti ne tik vietinį verslą rinktis savo ginčus spręsti VKAT, bet ir žvalgydamasis į užsienio rinkas, VšĮ „Vilniaus tarptautinis ir nacionalinis komercinis arbitražas“, atrodo, prarado aktyvumą. Bent jau tokią išvadą leidžia daryti seniai atnaujinimo nemačiusi šios institucijos interneto svetainė. Tuo tarpu Lietuvos arbitražo teismas neseniai prikaustė arbitražo bendruomenės dėmesį ne iš gerosios pusės – Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suabejojo šios institucijos nepriklausomumu ir nešališkumu. Ką tai reiškia arbitražui Lietuvoje?

Faktinės aplinkybės: išreiškus abejones dėl Lietuvos arbitražo teismo nepriklausomumo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nusprendė, jog negali kilti jokių, net menkiausių abejonių dėl ginčo sprendime dalyvaujančio subjekto nešališkumo.

2016 m. rugsėjo 1 d. kasacinis teismas priėmė nutartį byloje Nr. 3K-3-387/421/2016 tarp UAB „Elgamos Grupė“, UAB „Instra“ prieš UAB „THE7“. Byloje buvo sprendžiamas arbitražo teismo sprendimo, priimto 2015 m. balandžio 14 d., panaikinimo klausimas. Šis sprendimas buvo priimtas pagal Lietuvos arbitražo teismo taisykles, o pats arbitražo procesas buvo administruojamas būtent šios arbitražo institucijos.

Savo skunde pareiškėjai – UAB „Elgamos Grupė“ ir UAB „Instra“ – prašė panaikinti arbitražo teismo sprendimą dėl to, kad jis pažeidžia viešąją tvarką. Pareiškėjai nurodė tokias aplinkybes.

Pagrindinė paslaugų teikimo sutartis buvo pasirašyta tarp UAB „Elgama-Elektronika“, pareiškėjų valdomos bendrovės, su UAB „THE7“. Šioje sutartyje buvo numatyta ir arbitražinė išlyga pagal kurią arbitražo procesą turėjo administruoti VKAT. Vėliau sutartyje numatytas VKAT arbitražas buvo pakeistas Lietuvos arbitražo teismo administruojamu arbitražu.

Kuomet UAB „Elgama-Elektronika“ akcininkai pradėjo arbitražo procesą, prieš tai nesėkmingai bandydami teisme pripažinti arbitražinį susitarimą negaliojančiu, vienasmenį arbitrą ginčui išspręsti paskyrė Lietuvos arbitražo teismo pirmininkė. Ji buvo priversta tai padaryti, kadangi šalys nesugebėjo rasti konsensuso dėl arbitro kandidatūros. Iš karto po to, ieškovai išreiškė abejones, ar tai teisėta, ir pareikalavo priimti dalinį sprendimą dėl arbitražo teismo jurisdikcijos. Anot ieškovų, atsakovui arbitražo byloje atstovauja advokatas, kurio darbo vieta yra advokatų kontoroje „Zeta Law“. Tuo tarpu du šios advokatų kontoros partneriai taip pat yra ir asociacijų, įsteigusių Lietuvos arbitražo teismą, steigėjai. Iš tiesų, Lietuvos arbitražo teismą įsteigė trys asociacijos, o tai reiškia, kad minimos advokatų kontoros partneriai netiesiogiai turėjo lemiamą įtaką Lietuvos arbitražo teisme priimamiems sprendimams, įskaitant ir institucijos pirmininko paskyrimo teisę.

Vis dėlto, arbitražo teismas atsisakė priimti dalinį sprendimą ir iškart priėmė galutinį arbitražo teismo sprendimą, pripažindamas, kad turi jurisdikciją nagrinėti ginčą. Todėl pareiškėjams neliko nieko kito kaip prašyti sprendimą panaikinti Lietuvos Komercinio arbitražo įstatymo 50 str. nustatyta tvarka. Lietuvos apeliacinis teismas atsisakė tai padaryti, motyvuodamas tuo, jog nebuvo pažeistos Tarptautinės advokatų asociacijos Gairės dėl interesų konflikto tarptautiniame arbitraže. Teismas nenustatė jokių arbitražo teismo nešališkumo pažeidimų, kurie galėtų lemti ir viešosios tvarkos pažeidimą.

Galiausiai, visus taškus ant i sudėliojo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, panaikinęs arbitražo teismo sprendimą.

Kasacinis teismas, pirmiausia, nurodė, jog Komercinio arbitražo įstatymo 8 str. 1 d. įpareigoja ne tik arbitražo teismą, bet ir arbitražo instituciją būti nepriklausomais ir nešališkais. Aukščiausiasis Teismas plačiai rėmėsi Europos žmogaus teisių teismo praktika, taip pat užsienio teismų sprendimais. Teisėjų kolegija nurodė, kad nepriklausomumo ir nešališkumo reikalavimai yra lygiai taip pat taikomi ir arbitražo institucijai bei jos pirmininkui. Jų turinys mutatis mutandis atitinka turinį, taikomą arbitrams. Todėl situacijose, kurios kelia pagrįstų abejonių dėl asmens, skiriančio arbitrą, nepriklausomumo, šios aplinkybės privalo būti atskleistos šalims. Esant abejonių, jos gali būti pašalintos, pvz., kreipiantis į Vilniaus apygardos teismą su prašymu padėti arbitražui užuot skiriant arbitrą abejonių sąlygomis. Kasacinio teismo nagrinėtoje byloje tai nebuvo padaryta.

Galiausiai, Aukščiausiasis Teismas nurodė, jog arbitražo esmė, teisingumo principas ir žmogaus teisių reikalavimai lemia, jog asmuo, nagrinėsiantis arbitražo bylą ir priimsiantis arbitražo teismo sprendimą, turi būti paskirtas tokio subjekto, kuris nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nėra suinteresuotas tokio ginčo baigtimi. Kadangi šiuo atveju du iš trijų balsų Lietuvos arbitražo teismo dalininkų susirinkime netiesiogiai priklausė advokatų kontorai, atstovaujančiai atsakovui, kasacinis teismas tai laikė pagrįsta abejone dėl arbitražo institucijos ir jos pirmininkės nešališkumo. Atitinkamai, arbitražo teismo sprendimas buvo panaikintas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties pasekmės – kas pasikeitė?

Po to, kai kasacinis teismas priėmė pirmiau aptartą nutartį, ji sulaukė gana didelio ne tik arbitražo bendruomenės, tačiau ir žiniasklaidos dėmesio, o viena iš VKAT steigėjų – Lietuvos verslo konfederacija net kreipėsi į prokuratūrą, kad būtų ištirtas Lietuvos arbitražo teismo steigimo teisėtumas. Tiesa, prokuratūra atsisakė pradėti tyrimą. Be to, daugiau bendrovių pradėjo viešinti informaciją apie abejonių keliančius Lietuvos arbitražo teismo veiksmus.

Skandalui vystantis, Lietuvos arbitražo teismas 2017 m. ėmėsi veiksmų atkurti pasitikėjimą šia institucija, nors su pažeidimais niekuomet viešai ir nesutiko. Nepaisant to, Lietuvos arbitražo teismas priėmė naujas arbitražo taisykles, o svarbiausia – pasipildė institucijos steigėjų sąrašas ir kartu buvo patvirtinta nauja institucijos valdymo sistema. Vis tik, Lietuvos arbitražo teismui liko vadovauti ta pati pirmininkė.

Nors nuo kasacinio teismo priimtos nutarties praėjo jau daugiau nei metai, kategoriška kasacinio teismo pozicija leidžia pasidžiaugti, jog Lietuvoje, laikomoje proarbitražine valstybe, siekiama nepalikti jokių abejonių dėl arbitražo proceso efektyvumo. Tai, jog kasacinis teismas išdrįso pasakyti, jog Lietuvos arbitražo teismo veikla kelia abejonių ir ėmėsi priemonių tokioms abejonėms pašalinti, yra išties sveikintina. Viena iš priežasčių, kodėl verslo subjektai sudaro arbitražinius susitarimus, yra būtent pasitikėjimas šia sistema. Jei nebūtų užkirstas kelias bet kokioms, net menkiausioms abejonėms pašalinti, pasitikėjimo nebeliktų, o tai galėtų lemti ir arbitražo nuosmukį Lietuvoje. Tokiu atveju ir VKAT pastangos pritraukti daugiau užsienio subjektų savo ginčus spręsti Lietuvoje nueitų perniek. Be to, tokios teismo išvados bus ir prevencinė priemonė, skatinanti nepiktnaudžiauti arbitražo institucijų steigimu. Latvijos pavyzdys, kuomet šalyje vienu metu veikė daugiau nei 200 arbitražo institucijų ir arbitražas nebuvo laikomas patikimu ginčų sprendimo būdu, patvirtina, jog geriau turėti mažiau, bet sąžiningų ir kokybiškai veikiančių institucijų nei visus pranokti jų skaičiumi.

Džiugu ir tai, jog Lietuvos arbitražo teismas taip pat ėmėsi veiksmų abejonėms išsklaidyti. Nors realus pokyčių poveikis dar nėra aiškus, tačiau pasikeitimai, įvykę beveik visose srityse, leidžia tikėtis teigiamo progreso. Paminėtina, jog iki skandalo, 2016 m. Lietuvos arbitražo teismas administravo net 41 ginčą (palyginimui VKAT tais pačiais metais – 18), kai tuo tarpu 2012 m. buvo administruotos tik 5 bylos. Tai yra ženklus augimas per trumpą laiko tarpą, tačiau praradus pasitikėjimą, net ir tos priemonės, kurių imtasi, gali būti nepakankamos ne tik augimui, bet ir esamam ginčų skaičiui išlaikyti.

Tadas Varapnickas, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Privatinės teisės katedros doktorantas