V.Mizaras. Autorių teisių reforma ES – aštriausi reformos kampai

Siekdama sukurti skaitmeninę vidaus rinką, Europos Komisija pastaraisiais metais pasiūlė keletą teisės aktų leidybos iniciatyvų, susijusių su autorių teisės kūrinių ar kitų saugomų (gretutinių teisių) objektų naudojimo reguliavimo peržiūrėjimu. Svarbiausia iniciatyva ir pagrindinis autorių teisės reformos ES dokumentas – Pasiūlymas dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl autorių teisių bendrojoje skaitmeninėje rinkoje (COM (2016) 593 (2016 m. rugsėjo 14 d.)) (toliau – Bendrosios skaitmeninės rinkos direktyva). Ši direktyva papildytų ir atitinkamai pakeistų dar 2001 m. priimtą Direktyvą dėl autorių teisių ir gretutinių teisių harmonizavimo aspektų informacinėje visuomenėje (ji dar vadinama „Informacinės visuomenės direktyva“).

Buvo tikėtasi, kad iki 2018 m. minima direktyva jau bus priimta, tačiau suinteresuotų asmenų ar jų grupių pozicijos labai išsiskyrė, todėl įsivyravo ES institucijose teisės aktų leidybos procese diskusijos, kas savaime sąlygojo ilgesnį šio teisės akto derinimą. Paskutinė paskelbta Pasiūlymo dėl direktyvos projekto redakcija svarstymui yra 2018 m. balandžio 13 d. Šiuo metu šio teisės akto svarstymas Europos Parlamento Teisės komitete (JURI) numatytas birželio mėn. Matyt, kad Bulgarijos pirmininkavimo laikotarpiu mažai tikėtina, kad Bendrosios skaitmeninės rinkos direktyva bus priimta, todėl Austrijos Respublikai, kuri perims pirmininkavimą Europos Tarybai nuo 2018 m. liepos 1 d. teks nelengva užduotis.

Taigi, kokios Bendrosios skaitmeninės rinkos direktyvos projekto nuostatos kelia aštriausias diskusijas, ir dėl kurių politikai turės ieškoti kompromisų. Yra keli diskusiniai šios direktyvos projekto straipsniai: 3a str., 11 ir 13 straipsniai. Aptarsiu kiekvieną iš jų.

Direktyvos projekto 3 ir alternatyvus 3a straipsnis (saugomų kūrinių (gretutinių teisių objektų) tekstų ar duomenų atgaminimo ir perkėlimo galimybė).

Naujos technologijos sudaro galimybes automatinei skaičiuojamajai skaitmeninio pavidalo informacijos, tokios kaip tekstas, garsai, vaizdai ar duomenys, analizei, kuri vadinama tekstų ir duomenų gavyba. Tokios technologijos leidžia mokslininkams apdoroti didelius informacijos kiekius ir taip gauti naujų žinių, atpažinti tendencijas. Pagal dabartinį autorių teisių reguliavimą trūksta teisinio tikrumo, kokiais atvejais paminėtiems veiksmams reikia kūrinių, ypač duomenų bazių, autorių ir/ar gamintojų licencijų, todėl reformos dokumente siūlomas tam tikras aiškumas. Minėtame Direktyvos projekto 3 straipsnyje siūloma numatyti, kad valstybės narės savo įstatymuose numatytų galimybę be autorių ir gretutinių teisių subjektų bei duomenų bazių gamintojų leidimo mokslinių tyrimų organizacijoms atgaminti ir perkelti kūrinių ar kitų saugomų objektų, su kuriais jos gali teisėtai susipažinti, tekstus ir duomenis mokslinių tyrimų tikslais. Tokia autorių teisių išimtis būtų privaloma valstybėms narėms.

Tačiau alternatyviame Direktyvos projekto 3a straipsnyje siūloma neprivalomo, o dispozityvaus pobūdžio nuostata – valstybės narės galės pačios nuspręsti, ar tokią teisių išimtį numatyt, ar ne, ir dar svarbesnis alternatyvus pasiūlymas, kad, jeigu jau valstybė nusprendžia tokią išimtį numatyti, tai ji turėtų būti taikoma ne tik mokslo tyrimų organizacijoms mokslinių tyrimų tikslais, bet ir visiems kitiems subjektams. Manytina, kad toks alternatyvus pasiūlymas dėl laisvo saugomų kūrinių ar kitų saugomų objektų tekstų ar duomenų iš duomenų bazių atgaminimo ir perkėlimo bet kuriems asmenims, nepriklausomai, naudojimo tikslo, būtų neproporcingas autorių teisių apribojimas ir per daug galėtų pažeisti ekonominius jų interesus (ypač duomenų bazių gamintojų interesus). Tokia plati išimtis galėtų būti numatyta nebent, jeigu būtų kartu įtvirtintas ir kompensavimo už laisvą duomenų atgaminimą ir perkėlimą teisių turėtojams mechanizmas.

Direktyvos projekto 11 straipsnis (spaudos publikacijų leidėjų išimtinės teisės). Šiame projekto straipsnyje yra siūloma įtvirtinti ES mastu visiškai naują išimtinių teisių subjektų grupę – spaudos publikacijų leidėjus (publishers of press publications).

Spaudos publikacijos leidėjams siūloma suteikti išimtines atgaminimo ir viešo paskelbimo (padarant viešai prieinama kompiuterių tinklais) teises dėl jų spaudos publikacijų skaitmeninio naudojimo. Kitaip tariant, spaudos publikacijų leidėjai kaip pirminiai autorių teisių subjektai turėtų išimtines teises į jų organizacinėmis ir finansinėmis pastangomis paskelbtas publikacijas bei jų visumą. Minėtų teisių galiojimo terminas siūlomas 20 metų po spaudos publikacijos paskelbimo. Šis Direktyvos projekto straipsnis sukėlė daugybę diskusijų ir tarp akademinės bendruomenės narių. Šio komentaro autorius buvo vienas iš tų, kuris kartu su kitų valstybių universitetų profesoriais ir mokslininkais pasirašė kreipimąsi į Europos Parlamentą, kad šis Direktyvos projekto straipsnis nebūtų priimtas. Esminiai nepritarimo argumentai tokie, kad siūlomas reguliavimas būtų perteklinis, nes ir šiuo metu pagal galiojančius autorių teisių įstatymus spaudos leidėjai turi turtines teises į savo publikacijas arba kaip darbdaviai į „tarnybinius“ jų darbuotojų sukurtus kūrinius (straipsnius), arba perėmę (turintys) pagal sutartis, o taip pat ir savarankiškas turtines teises į kolektyvinius kūrinius. Be to, dar spaudos leidėjai gali saugoti savo teises ir kaip duomenų bazių gamintojai. Todėl dar papildomų teisių suteikimas spaudos leidėjams sunkiai pagrindžiamas, ir gali būti vertinamas kaip pakankamai grėsmingas prieigos prie informacijos ribojimas. Daugiau apie prieštaravimo argumentaciją galima skaityti minėtame kreipimęsi į Europos Parlamentą. 

Direktyvos projekto 13 straipsnis (tam tikrų interneto paslaugų teikėjų stebėjimo pareiga).

Šis direktyvos projekto straipsnis yra labai svarbus skaitmeninėje rinkoje, interneto amžiuje. Siūlymo esmė tokia, kad informacinės visuomenės paslaugų teikėjams (toliau – Paslaugų teikėjai), kurie saugo didžiulius jų naudotojų įkeltų kūrinių ir kitų objektų kiekius ir suteikia galimybę su jais susipažinti, būtų nustatomos tam tikros pareigos.

Pirmiausiai, tokiems Paslaugų teikėjams siūlomos nustatyti aktyvios pareigos dėl kūrinių ir kitų saugomų objektų teisių pažeidimo kontrolės. Kontrolė būtų įgyvendinama bendradarbiaujant su teisių turėtojais dviem būdais: turės užtikrinti, kad būtų su teisių turėtojais sudaryti susitarimai dėl jų kūrinių ar kitų objektų naudojimo, arba, neleisti prieigos prie tokių kūrinių ar kitų objektų, kuriuos nurodo teisių turėtojai.

Antroji siūloma numatyti pareiga Paslaugų teikėjams yra taikyti veiksmingas ir proporcingas technologines priemones, kurios leistų atpažinti saugomą turinį.

Aptartosios priemonės būtų įpareigojančios tuos Paslaugų teikėjus, kurie saugo savo serveriuose jų paslaugų naudotojų įkeltus kūrinius ar kitus saugomus objektus, t. y. vadinamieji hosting providers (prieglobos paslaugų teikėjai). Tokie įpareigojimai netaikytini tik grynai technines informacijos perdavimo paslaugas teikiantiems paslaugų teikėjams, kurie savo administruojamuose serveriuose nesaugo, o tik teikia interneto prieigos prie kitų paslaugų teikėjų serverių paslaugas.

Aptariamoji Direktyvos projekto 13 straipsnio nuostata kelia daug diskusijų, ar ji nėra per daug abstrakti, kaip paliekanti per daug neapibrėžtumo ir sudaranti riziką, kad teisių turėtojai gali per daug riboti prieigą prie informacijos ir jos sklaidos. Be to, Direktyvos projekte nėra, ir tai greičiausiai, reikš, kad Paslaugų teikėjai savo lėšomis turės įgyvendinti minėtąsias kontrolės technologines priemones. Akivaizdu, kad toks Direktyvos projekte siūlymas atsirado įvertinus ir egzistuojančią ES Teisingumo teismo praktiką dėl informacinės visuomenės paslaugų teikėjų atsakomybės už autorių teisių pažeidimus (pvz., 2017 m. balandžio 26 d. prejudicinis sprendimas byloje C-527/15 (Filmspeler); 2017 m. birželio 14 d. prejudicinis sprendimas byloje C-610/15 (The Pirate Bay)), tačiau šio teismo nagrinėtose bylose buvo sprendžiami labai konkrečių pavienių naudotojų ir konkrečių prieglobos paslaugų teikėjų veiksmų vertinimai, ir be to šiose bylose buvo aiškiai nustatyti tų konkrečių subjektų teises pažeidžiantys veiksmai. Ar tai yra pagrindas, apskritai, numatyti bendro pobūdžio kontrolės ir priemonių taikymo pareigas visiems prieglobos paslaugas teikiantiems informacinės visuomenės paslaugų teikėjams, labai abejotina. Dėl to labiausiai ir yra šis straipsnis tarp labiausiai diskusinių nuostatų. Pažymėtina, kad gerai bent tai jau, jog tokių pareigų nesiūloma numatyti, minėta, neteikiantiems turinio prieglobos paslaugų interneto tarpininkams.

Tiesa, Direktyvos projektas siūlo valstybėms narėms ir kitas reikšmingas taisykles. Pavyzdžiui, siūloma numatyti, kad skaitmeninis kūrinių ir kitų objektų naudojimas atgaminimo ir viešo paskelbimo būdu mokymo tikslais būtų leidžiamas be teisių turėtojų sutikimo, jeigu tai vyktų švietimo įstaigos patalpose ar per švietimo įstaigos saugųjį elektroninį tinklą kurio prieigą turi tik švietimo įstaigos moksleiviai ar studentai ir mokytojai (dėstytojai) (Direktyvos projekto 4 str.). Turima omenyje situacijos, kai švietimo įstaigos, kuriose naudojamas nurodytomis sąlygomis interneto tinklas, galėtų viešai paskelbtus kūrinius ar gretutinių teisių objektus atgaminti skaitmeniniu formatu ir viešai skelbti tokioje švietimo įstaigos platformoje mokymo tikslais. Tiesa, tokiam reguliavimui priešinasi leidėjų interesams atstovaujančios organizacijos. Taip pat svarbi nuostata siūloma autoriams ir atlikėjams, kurie turėtų teisę gauti informaciją iš leidėjų apie išleistų kūrinių ar atlikimų įrašų platinimą ir iš to gautas pajamas, jog galėtų kontroliuoti tinkamą atlyginimo už teisių suteikimą apskaičiavimą ir mokėjimą.

Vytautas Mizaras yra VU TF profesorius, advokatų kontoros Ellex Valiūnas partneris, advokatas