Komentarai

D. Murauskas. Priverstinis gydymas: Strasbūro teismo žvilgsnis per religinę prizmę

Psichikos sveikatos paslaugų turinys tampa vis aktualesnis tiek dėl šiuolaikinių sveikatos paslaugų teikimo modelių pripažinimo, tiek dėl tarptautinio spaudimo valstybėms, kylančio iš siekio tinkamai įgyvendinti žmogaus teisių apsaugos standartus psichikos sveikatos srityje. 2015 m. JT Žmogaus Teisių Taryboje paskelbtoje ataskaitoje, apimančioje psichikos sveikatos paslaugų teikimo būklę pasaulyje, Jungtinių Tautų specialusis pranešėjas teisei į fizinę ir psichinę sveikatą Dainius Pūras pabrėžė, kad „JT Neįgaliųjų teisių konvencijoje įtvirtinti standartai suteikia gerą galimybę permąstyti istorinį ankstesnių modelių palikimą ir judėti toliau nuo tų sveikatos paslaugų teikimo praktikų, kurios prieštarauja žmogaus teisėms ir šiuolaikiniam požiūriui visuomenės sveikatoje. Tai yra unikali ir istorinė galimybė pabaigti piktnaudžiauti biomedicininiu modeliu“. Ne kartą kritiškai atsiliepęs apie Lietuvoje taikomą psichikos sveikatos modelį, D. Pūras skatina sprendimų priėmėjus permąstyti vyraujančią praktiką, kai asmenų izoliavimas nuo visuomenės, vaistinių preparatų pasitelkimas yra prioretizuojamas prieš kokybiškų psichosocialinių paslaugų teikimą.

Šiame besikeičiančio požiūrio į psichikos sveikatos paslaugų teikimą kontekste ypatingą vietą užima priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo klausimai. Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (toliau – CPT) dar 2014 m. paskelbtoje išvadoje atkreipė dėmesį, kad Lietuvos teisėje nėra įtvirtinto skirtumo tarp priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo. Pacientams turi būti pateikiama informacija apie gydymą ir sudaroma galimybė atsisakyti jo, o išimtys iš šios taisyklės turi būti įtvirtintos teisėje.

2018 m. gegužės 27 d. įsigaliosiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) sprendimas byloje Mockutė prieš Lietuvą yra išskirtinis pavyzdys sudėtingoje psichikos sveikatos paslaugų teikimo srityje Lietuvoje. Šis sprendimas ne tik atskleidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) potencialą ginčuose, kylančiuose dėl psichikos sveikatos paslaugų teikimo, bet ir paliečiantis itin jautrų klausimą – psichiatro atliekamus gydymo veiksmus, kuriais daroma įtaka paciento tikėjimui.

Šiuo sprendimu EŽTT nustatė Konvencijos 8 straipsnio (teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą) ir 9 straipsnio (minties, sąžinės ir religijos laisvė) pažeidimus. Bylos duomenimis, pareiškėja buvo priverstinai hospitalizuota Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje (toliau – Ligoninė) 2003 m., jai konstatavus ūmios psichozės būseną. Jos buvimo Ligoninėje metu pareiškėjos psichiatrė teikė duomenis apie pareiškėjos diagnozę, lankymąsi Ošo meditacijos centre „Ojas“ ir kitą jautrią informaciją apie pareiškėją jos motinai ir LNK televizijos laidos „Srovės“ žurnalistams. Be to, kaip nurodė pareiškėja, ji negalėjo nei palikti Ligoninės patalpų, siekdama dalyvauti meditacijose Ošo meditacijos centre, nei medituoti individualiai dėl griežto Ligoninės režimo ir privatumo neužtikrinimo. Pareiškėja pabrėžė, kad Ligoninės psichiatrai gydymo metu vykdė kritiško pareiškėjos požiūrio jos tikėjimo atžvilgiu formavimą.

EŽTT, nustatydamas teisės į privataus gyvenimo gerbimą pažeidimą, pabrėžė, kad Lietuvos teisinis reguliavimas nenustatė pagrindų, leidusių privataus pobūdžio informacijos atskleidimą be pareiškėjos sutikimo jos motinai ir žurnalistams.

Vertindamas pareiškėjos bylą teisės į religijos laisvę požiūriu, EŽTT pabrėžė, kad valstybės neturi kištis į asmens minties laisvę ir siekti nustatyti šio asmens religinių nuostatų ar priversti tokį asmenį atskleisti šias nuostatas. Be to, valstybė negali nustatyti asmens tikėjimo turinio ir imtis priverstinių veiksmų, siekdama pakeisti jo nuostatas.

EŽTT, atsižvelgdamas ir į Ošo meditacijos centro, kaip religinės bendruomenės, pripažinimą Lietuvoje, pažymėjo, kad Ošo mokymai patenka į Konvencijos 9 straipsnio taikymo sritį.

Referuodamas į Vilniaus apygardos teismo sprendimą pareiškėjos byloje bei CPT išvadas, EŽTT pažymėjo, jog 52 dienų laikotarpiu pareiškėja neturėjo realios galimybės išeiti iš Ligoninės ribų ir, atitinkamai, praktikuoti tikėjimo. Teismas, išanalizavęs pareiškėjos ligos istoriją, pabrėžė, kad Ligoninėje pareiškėja turėjo reikšti savo norus ir prašymus psichiatrams, kurie siekė „pataisyti“ pareiškėjos požiūrį į jos tikėjimą.

Vertindamas psichiatrų veiksmus, kuriais pareiškėjos atžvilgiu buvo formuojamas kritinis požiūris į jos tikėjimą – Ošo meditacijas, EŽTT pabrėžė, kad nors sveikatos priežiūros specialistai turi spręsti dėl reikiamų gydymo metodų taikymo, taip pat ir poreikio taikyti prievartą, siekiant apsaugoti fizinę ir psichinę pacientų, negalinčių savarankiškai priimti sprendimų, sveikatą, EŽTT turi įsitikinti, kad medicininė būtinybė konkrečiu atveju įtikinamai egzistavo. Pareiškėjos atveju EŽTT pažymėjo, kad net ir patys pareiškėjos psichiatrai pripažino, jog jos gyvybė nebuvo pavojuje visas 52 dienas, kurias ji buvo laikoma Ligoninėje. Taigi, Teismas pripažino, kad nagrinėjamu atveju konstatuotinas pareiškėjos teisės išpažinti religiją ribojimas.

Vertindamas ribojimo pagrįstumą EŽTT pažymėjo, kad nors pareiškėjos atveju gydymo būtinybė gali lemti diskusijų su pacientu apie jo tikėjimą poreikį, Lietuvos teisė nenustatė galimybės tokią diskusiją vykdyti per psichiatrų veiksmus, kuriais yra „taisomas“ paciento požiūris į tikėjimą, nesant aiškaus ir neišvengiamo pavojaus, kad toks tikėjimas gali nulemti veiksmus, pavojingus pačiam pacientui ar kitiems asmenims. Darydamas šią išvadą EŽTT dar kartą pabrėžė, kad pareiškėjos elgesys nelėmė poreikio jos priverstinai hospitalizuoti visą laikotarpį, kurį ji išbuvo faktiškai – tuo tarpu kritinio požiūrio į jos tikėjimą formavimas tęsėsi ilgiau nei buvo priverstinio hospitalizavimo poreikis.

Strasbūro teismo sprendimas nebuvo priimtas vienbalsiai. Iš dalies prieštaraujančioje atskirojoje nuomonėje teisėjai G. Yudkivska ir C. Ranzoni nesutiko su daugumos teisėjų išvada, kuria konstatuotas religijos laisvės pažeidimas šioje byloje. Teisėjai iš esmės sutiko su Vyriausybės argumentais, kad nagrinėjamu atveju religijos laisvės ribojimas neturėjo būti konstatuotas, remiantis tuo, kad EŽTT neturėtų atlikti vertinimo, susijusio su kompetentingų institucijų ekspertine nuomone (šioje byloje – nenuginčytas psichiatrų ekspertinis vertinimas, kuriuo remiantis pareiškėja buvo gydoma). Be to, teisėjai nesutiko su daugumos nuomone, kad gydymo režimas pareiškėjai užkirto kelią praktikuoti tikėjimą.

Šis EŽTT sprendimas kelia jautrius klausimus, susijusius su konkrečių gydymo metodų parinkimu ir taikymu, ypač atsižvelgiant į paciento būklę ir jo poziciją tokio gydymo atžvilgiu. Atsakyti, kokią įtaką EŽTT įžvalgos turės Lietuvos psichikos sveikatos paslaugų sektoriui būtų sudėtinga, tačiau jis mažų mažiausiai turėtų prisidėti prie paskatų jautriau vertinti „nekonvencinį“ požiūrį į tikėjimą turinčių asmenų psichikos sutrikimus.

Dr. Donatas Murauskas yra Vilniaus universiteto Teisės fakulteto lektorius. Šiame straipsnyje išsakoma asmeninė autoriaus nuomonė.

Raktažodžiai
Close
Close