Komentarai

K. Gudas. Apie atliekų sektoriaus reguliavimą, „meilę aplinkos apsaugai“ ir „eko-teroristus“

Kaip tiksliau pavadinti perteklines ir nepamatuotas teisėkūros iniciatyvas atliekų sektoriuje prisidengiant aplinkos apsauga? „Besąlygine meile“ aplinkos apsaugai, „eko-terorizmu“ ar yra kitas tikslesnis terminas? Gal tai paslėpta interesų kova? Niekada nežinosi, kas paskatino vieną ar kitą įstatymo iniciatyvą. Bet aišku viena, kad Vilniaus ir Kauno atliekų deginimo jėgainių projektai padarė atliekų sektorių įdomų ir ne tik aplinkosauga susirūpinusiems, bet ir šilumos gamintojams, tiekėjams, advokatams, lobistams. Tai yra sveikintina, kaip ir diskusijos dėl Žiedinės ekonomikos tikslų įgyvendinimo.

Nesveikintina yra visuomenės priešinimas abejotinomis teisėkūros iniciatyvomis. Viena jų – atliekų deginimo jėgainių statybos ribojimas 20 km atstumu iki gyvenamųjų teritorijų (Atliekų tvarkymo įstatymo Nr. VIII-787 4 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIIP-4758). Iš vienos pusės, galėtume tą laikyti „besąlyginės meilės“ aplinkos apsaugai išraiška, jei būtų siekiama taikyti nulinę toleranciją aplinkos taršai gyvenamųjų teritorijų ribose visų pramonės ir infrastruktūros objektų bei transporto atžvilgiu. Juk atliekų deginimo jėgainės pagal aplinkos apsaugos ir ekologinius rodiklius yra palyginamas infrastruktūros objektas. Tokiu atveju reikėtų svarstyti uždrausti „dyzelinį“ ir „benzininį“ transportą, ūkinės veiklos ir energijos gamybos objektų planavimą ir statybą 20 km atstumu iki gyvenamųjų teritorijų. Nebūtų keliama ir klausimų dėl tokio draudimo iniciatyvos tikrosios valios: Lietuva įgyvendintų nediskriminacinio pobūdžio aukščiausio lygio aplinkos apsaugos standartus. Ambicingiausius pasaulyje.

Iš kitos pusės, sunku tokį draudimą traktuoti kaip „meilę“ aplinkos apsaugai. Visuotinai pripažinta, jog atliekų naudojimas energijai gauti yra ekologine ir aplinkosaugine prasme nepalyginamai švaresnė opcija nei atliekų šalinimas sąvartyne. Galima aprašyti aibę neigiamų ekologinių padarinių, kuriuos sukelia sąvartynai, kurių problema vargiai sprendžiama nuo pat Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atgavimo. Bet dėl vienokių ar kitokių priežasčių nėra ketinama apriboti sąvartynų planavimą ir įgyvendinimą. Norima faktiškai apriboti tik ekologiškai ir aplinkos apsaugos prasme švaresnę opciją – atliekų naudojimą energijai gauti. Tai motyvuojama tarptautinių aplinkos apsaugos standartų įgyvendinimu, bet ignoruojama, jog atliekų deginimo jėgainės, kaip ir kiti pramonės ir energetikos infrastruktūros objektai, turi atitikti itin griežtus Europos Sąjungos aplinkos apsaugos reikalavimus. O jų įgyvendinimas miestų centruose ar arti centro yra įprasta praktika, pavyzdžiui, atliekų deginimo jėgainės veikia Londone, Vienoje, Stokholme, Berne ir kitose Vakarų Europos valstybių miestuose.

Galiausiai, nepavadinsi tokio draudimo ir „eko-terorizmu“, kadangi pati „eko-terorizmo“ sąvoka suponuoja, jog veiksmai, kad ir kokie kraštutiniai, turi būti nukreipti į aplinkos apsaugą (ekologiją). O toks draudimas neturi nieko bendra su aplinkos apsauga, nes jis iš esmės apriboja Žiedinės ekonomikos tikslų pasiekimą atliekų tvarkymo sektoriuje ir atliekų hierarchijos principų įgyvendinimą kaip to reikalauja Europos Sąjungos teisės aktai, t. y. Atliekų direktyvos 4 straipsnio 1 dalis. Todėl lieka prieiti prie išvadų. O jų yra dvi. Arba reikalinga iniciatyva pakeisti Europos Sąjungoje galiojančius teisės aktus reguliuojančius poveikį aplinkai informuojant kitas Europos Sąjungos valstybės nares apie Lietuvos Respublikos Seime „atrastas“ atliekų deginimo įrenginių grėsmes. Arba reikia tyliai atsisakyti ar atmesti įstatymo projektą. Kad ir kaip būtų, ne kiekviena teisėkūros „inovacija“ verta būti įgyvendinta.

Dr. Karolis Gudas yra Vilniaus universiteto Teisės fakulteto energetikos ir aplinkos apsaugos teisės dalyko dėstytojas ir Vilniaus kogeneracinės jėgainės teisininkas. Šis straipsnis yra autoriaus asmeninė nuomonė.

Back to top button