Institucijos

Kodėl lietuviai menkai pasitiki valstybe ir jos institucijomis?

Kas atsakingas už tai, kad piliečiai Lietuvoje nejaučia teisingumo? Kokiomis priemonėmis galima pasiekti matomus ir juntamus pokyčius? Į šiuos klausimus atsakinėta Globalios Lietuvos lyderių organizuotoje diskusijoje „Teisingumas Lietuvoje: ar piliečiai Lietuvoje jį jaučia?”.

Diskusijoje dalyvavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Rimvydas Norkus, Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos pirmininkas Ignas Vėgėlė, VU filosofijos fakulteto sociologė dr. Rūta Žiliukaitė bei Norvegijos – Lietuvos pramonės prekybos rūmų valdybos narys Dalius Kaveckas.

Pasak pašnekovų, teisingumo jausmas yra kiekvieno asmens siekiamybė, tačiau ši sąvoka labai plati ir nevienareikšmiška. „Atsižvelgiant į Konstituciją, teisingumą Lietuvoje vykdo tik teismai. Jei būtumėme šiek tiek arogantiški, galėtumėme sakyti, kad teismo žodis lygus teisingumui. Tačiau didelei visuomenės daliai šis požiūris nepriimtinas. Jei pateiktumėme tuos pačius klausimus teisėjams ir piliečiams, atsakymai labai retai sutaptų. Tačiau galutinį tašką kas nors turi padėti, todėl tai daro teismai”, – teigia R. Norkus.

Problemos šaknys

R. Žiliukaitės įsitikinimu, teisingumo jausmo stoka gimsta iš didelio lietuvių individualumo, nesolidarumo. Esą tautiečiai labiau mėgsta spręsti asmenines ir šeimos problemas, yra nebendruomeniški ir nemėgsta įveikinėti kolektyvinių sunkumų. „Tyrimų duomenimis, žmonės dažnai mano, jog jiems nėra atlyginama už nuopelnus, jie jaučia, jog valstybė yra neteisinga. Nors teoriškai visi gali ginti savo interesus, realybėje tai daro tie, kuriems negaila savo gyvenimo ir išteklių. Tam sunaudojamas laikas, energija, jaučiamas pojūtis, jog su tavimi nori susidoroti. Iš to ir kyla kasdieninis neteisybės pojūtis”, – teigia sociologė.

D. Kavecko nuomone, lietuviai yra linkę save nuvertinti, jiems trūksta pasitikėjimo savimi ir savo valstybe. Šis požiūris nuveda į negatyvų, pesimistinį savo galimybių vertinimą.

R. Norkus teisingumo jausmo trūkumą sieja su Lietuvos istorine patirtimi: „Staigiai tapome laisvosios rinkos dalimi, stebėjome privatizacijos procesus, kurie ne visada buvo skaidrūs. Na, o šiandien norėtumėme visi gyventi pagal aiškias ir stabilias taisykles. Dažnos reformos skatina nepasitikėjimą, daugybė įstatymų priimami skubos tvarka, neįtraukiant visuomenės į jų kūrimą. Nors mūsų valstybėje yra visų lygybė prieš įstatymą, tačiau tai yra tik formali lygybė. Kad ja pasinaudotume, reikia pastangų ir galimybių.” Teisėjas taip pat pabrėžia, kad visi piliečiai niekada nepritars teismams, kadangi jie privalo įvertinti visuomenės nuomonę, bet ne jai pataikauti: „Manau, kad Lietuvos teismai mato žmones. Problema ta, kad ne visada įmanoma nustatyti, kuri šalis yra nuskriaustoji”.

Pasak I. Vėgelės, visuomenėje jaučiama žmonių bejėgiškumo prieš institucijas tendencija. Piliečiai nesijaučia saugūs, valstybėje tragiškai veikia teisinės pagalbos sprendžiant konfliktus skurstantiems asmenims sistema. Taip pat šiais laikais būti apkaltintam praktiškai reišiai būti kaltam, kadangi žiniasklaidoje nuolatos nušviečiami įvykiai apie kaltinimus, tačiau apie žmogaus išteisinimą – beveik niekada. Tokiu būdu neigiamas šleifas žmogų seka net įrodžius jo nekaltumą. Advokatas taip pat pabrėžia, kad teisingumo sąvoka yra sąlyginė, kadangi pralaimėjęs žmogus praktiškai visada jaus, jog patyrė neteisybę.

Pasitikėjimo valstybe auginimas

D. Kavecko nuomone, efektyviai valdomas viešasis sektorius didina pasitikėjimą. Dėl to būtina užtikrinti skaidrų jo veikimą ir efektyviau komunikuoti su visuomene. „Taip pat ir patiems žmonėms reikėtų stengtis savo aplinką kurti kartu, žvelgti į save pozityviau, o ne vien reikalauti valstybės veiksmų”, – sako verslininkas.

„Kiekvienam iš mūsų reikia mažais žingsneliais daryti tai, kas mums priklauso. O iš institucijų pusės, žmonės turėtų būti išklausyti ir išgirsti. Žmonės pralaimėję nesijaučia patiriantys neteisybę, jei mato, kad į jų argumentus buvo kvalifikuotai atsakyta, elgiamasi pagarbiai. Tačiau problema yra tokia, kad visuomenė ne visada imasi spręsti problemas net tada, kai galėtų. Vien galvojimas, kad kažkas turi kažką duoti, nėra produktyvus”, – teigia R. Norkus.

Pasak Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos pirmininko I. Vėgelės, nereikia tikėtis, kad visi pasikeitimai valstybėje įvyks akimirksniu. Kitos demokratijos savo teisines sistemas kūrė šimtmečius, o mes vis dar bandome atsigauti po socialistinės sistemos sukeltų padarinių. Tuo metu iš mūsų valstybės buvo išvežta daugybė intelektualų, o po nepriklausomybės atkūrimo teisinę sistemą turėjome sukurti nuo nulio. „Svarbiausia stengtis, kad visuomenė jaustųsi saugi. Judame gera linkme”, – teigia I. Vėgėlė.

Sociologės R. Žiliukaitės nuomone, reikia kurti institucinį režimą, skatinantį saugumo jausmą. Institucijose būtina paisyti esminių vertybinių principų ir įsipareigoti teisybei. Esminiai pakeitimai, kurie turėtų pakeisti visuomenės požiūrį į valstybės institucijas – efektyviai vykdomi įsipareigojimai, nešališkumo principo laikymasis, sąžiningumas, lygiateisiškumas, solidarumas.

Back to top button