D. Soloveičik. Vidaus sandorių istorija dar nebaigta
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) 2018 m. balandžio 13 d. priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-120-469/2018, kurioje nutarė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (ESTT) dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, kuris turės įtakos tiek teisiniam vidaus sandorių reguliavimui, tiek praktiniam jų įgyvendinimui, siekiant išspręsti vidaus sandorių sudarymo ir nepriklausomų ūkio subjektų sąžiningos konkurencijos užtikrinimo santykio problemą bei nacionalinio teisinio reguliavimo atitikimo Europos Sąjungos teisei klausimą.
Lietuvos teismai nagrinėjo ginčą, kuriame perkančioji organizacija sudarė vidaus sandorį su atskirą juridinio asmens statusą turinčia įmone, kuri yra kontroliuojama perkančiosios organizacijos analogiškai kaip pastaroji kontroliuoja savo padalinius. Perkančioji organizacija yra vienintelė tokio juridinio asmens savininkė, o pastarasis didžiąją savo veiklos dalį vykdo būtent su perkančiąja organizacija ir veikia jos naudai. Kadangi ginčijamas vidaus sandoris buvo sudarytas dar prieš įsigaliojant aktualiai Viešųjų pirkimų įstatymo (VPĮ) redakcijai (nuo 2017-07-01), perkančioji organizacija kreipėsi į Viešųjų pirkimų tarnybą dėl leidimo sudaryti tokį vidaus sandorį. Viešųjų pirkimų tarnyba priėmė sprendimą leisti perkančiajai organizacijai su juridiniu asmeniu sudaryti vidaus sandorį, tačiau nurodė, kad perkančioji organizacija, turėdama užtikrinti tiekėjų konkurenciją, privalo atsižvelgti į rinkoje veikiančius kitus tiekėjus, kurie dėl tokio vidaus sandorio sudarymo galėtų būti diskriminuojami. Perkančiajai organizacijai ir jos kontroliuojamam juridiniam asmeniui sudarius vidaus sandorį, trečiasis asmuo kreipėsi į teismą, ginčydamas sudaryto vidaus sandorio teisėtumą, argumentuodamas, kad toks vidaus sandoris prieštarauja VPĮ bei Konkurencijos įstatymo nuostatoms, iškreipia sąžiningą ūkio subjektų konkurenciją ir taip diskriminuoja kitus rinkoje veikiančius tiekėjus.
LAT nurodė, kad kasacinis teismas pirmą kartą tiesiogiai ėmėsi nagrinėti vidaus sandorio teisėtumo ir jo atitikimo Konkurencijos įstatymo nuostatoms klausimą. Vidaus sandorių išimtis iš viešosios pirkimo sutarties buvo suformuota ESTT ir yra vertinama kaip savarankiška Europos Sąjungos teisės norma.
Pagal nacionalinį reguliavimą vidaus sandorius galima sudaryti tik išimtiniais atvejais, jeigu perkant viešojo pirkimo būdu būtų neįmanoma užtikrinti paslaugos teikimo nepertraukiamumo, geros kokybės ir prieinamumo. Kadangi nacionalinės teisės aktai turi atitikti Bendrijos teisės reikalavimus, LAT kilo klausimas, ar valstybėms narėms gali būti paliekamas autonomiškumas pagal nacionalinę teisę riboti vidaus sandorių sudarymą ir tais atvejais, jei valstybėms narėms vis dėlto yra paliekama tam tikra teisė riboti vidaus sandorių sudarymo galimybę, ar tokiam ribojimui neturėtų būti taikomos kokios nors sąlygos, pavyzdžiui, aiškumo, nuspėjamumo, teisėtų lūkesčių užtikrinimo reikalavimai, ar tokiu atveju valstybės narės savo nacionalinėje teisėje neturi pareigos aiškiai įtvirtinti parinktus ribojimus.
LAT minėtoje nutartyje kelia dar vieną svarbų, konceptualų klausimą, ar sudarant vidaus sandorius nėra pažeidžiama ūkio subjektų teisė į sąžiningą konkurenciją. Anot teismo, vien tai, kad VPĮ yra įtvirtinta vidaus sandorių sudarymo išimtis, suteikianti teisę paslaugų teikėju pasirinkti ūkio subjektą netaikant VPĮ nustatytos konkurencingos procedūros, nereiškia, kad perkančioji organizacija neprivalo laikytis Konkurencijos įstatymo normų. Kita vertus, ESTT savo nuosekliai suformuotoje praktikoje yra aiškiai pažymėjęs, kad vidaus sandoriu yra nepažeidžiama kitų ūkio subjektų teisė į sąžiningą konkurenciją, nes analogiška kaip savo pačios tarnybų kontrolė juridinio asmens atžvilgiu, iš esmės lemia vidinius perkančiosios organizacijos ir jos kontroliuojamo subjekto santykius, kurie nesukuria perkančiajai organizacijai pareigos savo poreikių tenkinimui kreiptis į kitus rinkoje veikiančius tiekėjus.
Taigi, atsižvelgiant į tokį Europos Sąjungos ir nacionalinės teisės bei teismų praktikos dualumą, LAT kreipėsi į ESTT norėdamas išsiaiškinti:
· Ar valstybės narės turi diskreciją nustatyti vidaus sandorių sudarymo ribojimus ar papildomas sąlygas, lyginant su Europos Sąjungos Teise ir ją aiškinančia ESTT praktika;
· Ar vidaus sandoris, kurį sudaro perkančioji organizacija ir nuo jos teisiškai atskirtas subjektas, o perkančioji organizacija šį subjektą kontroliuoja analogiškai kaip savo tarnybas ir šio subjekto pagrindinę veiklos dalį sudaro veikla, vykdoma perkančiosios organizacijos naudai, yra teisėtas, t.y. ar vidaus sandorio sudarymu nėra pažeidžiama kitų ūkio subjektų teisė į sąžiningą konkurenciją, šie nėra diskriminuojami, o vidaus sandorį sudariusiam kontroliuojamam juridiniam asmeniui nėra teikiamos privilegijos.
Akivaizdu, kad ESTT sprendimas turės didelės praktinės reikšmės ne tik nacionaliniams teismams aiškinant vidaus sandorio išimtį iš viešųjų pirkimų sutarties, bet ir perkančiosioms organizacijoms bei tiekėjams, norintiems sudaryti vidaus sandorį arba atsidūrusiems nepalankioje ir galimai diskriminuojančioje padėtyje dėl vidaus sandorio sudarymo. Priklausomai nuo ESTT atsakymų, ypač, jei daugelis jų būtų teigiamų, galimai Viešųjų pirkimų įstatymo 10 str. toks, koks jis yra dabar, nebegalės būti taikomas visa apimtimi dėl ES teisės viršenybės principo. Kita vertus, vidaus sandoriams vėl „grįžus“ į lankstesnio reguliavimo režimą, nacionaliniai teismai vertins kiekvienu konkrečiu atveju, ar toks sandoris neiškreipia konkurencijos rinkos ekonomikos sąlygomis.
