T. Varapnickas. Achmea sprendimas – investicinio arbitražo pabaigos pradžia?

Ilgą laiką faktas, jog investiciniai ginčai sprendžiami arbitražu, atrodė neliečiama aksioma. 1965 m. priimta Konvencija dėl valstybių ir kitų valstybių fizinių bei juridinių asmenų investicinių ginčų sprendimo (ICSID konvencija) sukūrė vieną iš pažangiausių ginčų sprendimo sistemų, kuri suteikė galimybę investuotojams ginti savo teises ir tikėtis privalomo bei iškart vykdytino sprendimo.

Vis dėlto, pastarieji metai investiciniam arbitražui nebebuvo tokie ramūs ir palankūs. Investicinio arbitražo sistema nuolat susilaukdavo skundų dėl to, jog jai trūksta patikimumo, sprendimus dėl milijoninių ar milijardinių sumų priima privatūs asmenys, gaunantys už tai didžiulius pinigus. Galiausiai, kritikos sulaukdavo ir vienas iš arbitražo privalumų – negalėjimas jo skųsti jokiam aukštesniam subjektui (išskyrus atvejus, kai galima prašyti sprendimo panaikinimo ribotais pagrindais).

Netrukus ši kritika materializavosi į pasiūlymus keisti nusistovėjusią tvarką ir kurti tarptautinius teismus investiciniams ginčams spręsti. Europos Sąjunga (ES) apie tai kalbėjo bene garsiausiai, siūlydama panašų mechanizmą įtraukti į Laisvosios prekybos sutarti su Kanada.

Ir nors šie signalai rodė, kad investicinio arbitražo šalininkai turėtų sunerimti, ilgą laiką buvo laukiama ES Teisingumo Teismo išaiškinimo dėl investicinių ginčų sprendimo. Šis išaiškinimas buvo priimtas 2018 m. kovo 6 d. byloje Slovakija prieš Achmea BV, Nr. C-284/16. Teisingumo Teismo sprendimą, į istoriją įeisiantį tiesiog kaip Achmea sprendimas, iškart spėta pavadinti vienu reikšmingiausių išaiškinimų arbitražui.

1. Faktinės aplinkybės: manydama, jog Slovakija pažeidė savo tarptautinius įsipareigojimus, Achmea kreipiasi į arbitražo teismą ir jai priteisiamas žalos atlyginimas

Achmea bylos aplinkybės nėra sudėtingos ar kuo nors išskirtinės. 2004 m. Slovakija liberalizavo savo privataus sveikatos draudimo paslaugų rinką. Tuo pasinaudodama, Olandijoje įsteigta Achmea įsteigė savo padalinį Slovakijoje ir pradėjo siūlyti privataus sveikatos draudimo paslaugas šios šalies rinkoje. Tačiau 2006 m. Slovakija iš dalies panaikino įtvirtintą liberalizavimą, o kiek vėliau uždraudė paskirstyti iš šios veiklos gautą pelną.

Manydama, jog dėl tokios Slovakijos politikos patyrė žalą, Achmea pasinaudojo 1991 m. Nyderlandų ir Čekoslovakijos sutarties dėl investicijų skatinimo ir apsaugos suteikta teise kreiptis į arbitražo teismą. 2008 m. prasidėjusio arbitražo vieta buvo pasirinktas Frankfurtas. Arbitražo teismą sudarė itin patyrę ir autoritetą turintys arbitražo specialistai: Vaughan Lowe, Albert Jav van den Berg ir V. V. Veeder. Jie 2012 m. nusprendė, kad Slovakija pažeidė savo tarptautinius įsipareigojimus ir privalo sumokėti Achmea 22.1 milijono eurų žalos atlyginimą.

Nepatenkinta priimtu sprendimu, Slovakija pateikė skundą Vokietijos teismams su prašymu panaikinti arbitražo teismo sprendimą. Skunde pareiškėja nurodė, jog investicijų skatinimo sutartyje esanti arbitražinė išlyga pažeidžia Sutarties dėl ES veikimo (SESV) nuostatas. Šią bylą apeliacine instancija nagrinėjantis Vokietijos Aukščiausiasis Federalinis Teismas nusprendė kreiptis į Teisingumo Teismą išaiškinimo. Nors teismas nurodė nepritariąs Slovakijos pozicijai, tačiau nusprendė kreiptis išaiškinimo, kadangi Teisingumo Teismas dar nebuvo sprendęs šių klausimų.

Teisingumo Teismo generalinis advokatas Melchior Wathelet savo išvadoje nurodė, jog tarp ES valstybių narių sudarytos investicijų skatinimo sutartys, o taip pat jose įtvirtintos ginčų sprendimo taisyklės neprieštarauja ES teisei. Jo manymu, ginčai tarp investuotojų ir ES valstybių narių nepatenka į Sutarties dėl ES veikimo apimtį, todėl nekyla ir problemos dėl ES teisės taikymo ir aiškinimo.

1. ES Teisingumo Teismo išvados: investicinis arbitražas tarp ES valstybių narių sudarytų investicijų skatinimo sutarčių pagrindu yra nesuderinamas su ES teise

Teisingumo Teismas vis dėlto nusprendė nesekti generalinio advokato nuomone ir priėmė kardinaliai priešingą sprendimą. Teismas nurodė, jog „draudžiama valstybių narių sudarytoje tarptautinėje sutartyje esanti nuostata [spręsti ginčus arbitraže], pagal kurią vienos iš šių valstybių narių investuotojas, kilus ginčui dėl investicijų kitoje valstybėje narėje, gali iškelti bylą pastarajai valstybei narei arbitražo teisme, kurio jurisdikciją ši valstybė narė privalo pripažinti“.

Teisingumo Teismas laikėsi pozicijos, jog arbitražo teismui gali tekti aiškinti ir taikyti ES teisę. Arbitražo teismas negali būti laikomas „teismu“ kaip jis suprantamas pagal SESV 267 str., o tai reiškia, kad arbitrai neturi teisės kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio išaiškinimo, jei kiltų ES teisės taikymo klausimų. Taip pat, arbitražo teismas priima galutinį sprendimą, kuris gali būti peržiūrėtas tik siaurais, nacionalinėje teisėje nustatytais pagrindais. Todėl, teismo nuomone, tokia ginčų sprendimo sistema gali kelti klausimą ne tik dėl abipusio valstybių narių pasitikėjimo, bet ir dėl ES sutartyje įtvirtintos teisės savitumo išsaugojimo, kurį užtikrina SESV 267 str. numatyta prejudicinio sprendimo procedūra.

Ką Achmea reiškia investiciniam arbitražui?

Nors Achmea sprendimas buvo ilgai lauktas, jo rezultatas, be abejo, nuvylė investicinio arbitražo bendruomenę. Tarp ES valstybių narių yra sudaryta apie 200 investicijų skatinimo sutarčių. Po tokio Teisingumo Teismo išaiškinimo kyla klausimas, ar jose nustatytas ginčų sprendimo mechanizmas dar gali būti taikomas?

Kita vertus, doktrinoje jau reiškiama pozicija [1], kad šis sprendimas įneša daug neaiškumo. ES Teisingumo Teismo išaiškinimas neturi privalomos galios arbitražo teismams. Be to, tie investiciniai ginčai, kurie sprendžiami pagal ICSID konvenciją, turi specifinį, joje numatytą sprendimų peržiūros mechanizmą ir jų nereikia pripažinti atskirai pagal Niujorko konvenciją. Taigi, ICSID arbitražo atveju, nacionaliniai teismai arbitražui neturi jokios įtakos. Todėl investuotojui kreipusis į ICSID, valstybė, tikėtina, negalėtų gintis tuo, jog ES Teisingumo Teismas neleidžia spręsti investicinio ginčo arbitražu. Taip pat ir tais atvejais, kai ne ICSID arbitražo vieta yra ne ES, arbitražo teismo sprendimo panaikinimo klausimus taip pat spręstų ne ES valstybių teismai (pvz., arbitražui vykstant Singapūre, būtent šios valstybės teismai būtų atsakingi už sprendimo peržiūrą), o šiems teismams ES Teisingumo Teismo išaiškinimai taip pat neturės jokios galios.

Taigi, klausimas lieka dėl ES teritorijoje vykstančio arbitražo procesų. Bene aktualiausia, ar šiuo metu vykstančiuose arbitražo procesuose arbitražo teismai gali ryžtis priimti sprendimą, kuriame būtų nurodyta, kad arbitražo teismas neturi jurisdikcijos.

Tad, ar Achmea yra investicinio arbitražo pabaigos pradžia? Nors vienareikšmio atsakymo pateikti kol kas dar negalima, laidoti investicinį arbitražą yra gerokai per anksti. Šiuo metu lieka labai daug neatsakytų klausimų, įskaitant ir tai, ar Laisvosios prekybos sutartyje su Kanada numatytas ginčų sprendimo mechanizmas yra suderinamas su ES teise. Tad kol kas užuot darius kategoriškas išvadas, verčiau palaukti ir pažiūrėti, kokių žingsnių imsis tiek ES Komisija, tiek ir šiuo metu ginčus sprendžiantys arbitražo teismai.

[1] Fouchard, Clement, Krestin, Marc. The Judgment of the CJEU in Slovak Republic v. Achmea – A Loud Clap of Thunder on the Intra-EU BIT Sky! Kluwer arbitration Blog. Prieiga per internetą: <http://arbitrationblog.kluwerarbitration.com/2018/03/07/the-judgment-of-the-cjeu-in-slovak-republic-v-achmea/>.

Tadas Varapnickas, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Privatinės teisės katedros doktorantas