Gali ir derėtų kilti klausimas, ar vykdomosios valdžios lygmenyje įvestas karantinas pagal Konstituciją neturėtų būti pakylėtas į įstatymų leidžiamosios valdžios lygmenyje įvedamą nepaprastąją padėtį (...) Jei valstybė pasibaigus karantinui ir išnykus jo pratęsimo grėsmei nekompensuos dėl viešosios valdžios laikinai nustatytų žmonių bendravimo ir susibūrimų ribojimų (draudimų) asmens ūkinės veiklos vykdytojams atsiradusių praradimų (koncertų ir ekskursijų organizatorių, viešbučių, maitino įstaigų, namų apyvokos ar buities prekių parduotuvių ir pan. nuostolių ar bent dalies „negautų pajamų“) (...) tai Konstitucinį Teismą anksčiau ar vėliau užplūs tiek kreipimųsi, kiek jų būta ekonominės krizės laikotarpiu, ypač 2019–2013 m.
Koronaviruso plitimo pasekmes jau juntame ir dar jusime labai ilgą laikotarpį. Darbo teisės normomis siekiama pasiekti darbdavio ir darbuotojo interesų balanso, tačiau ypatingomis sąlygoms esant yra būtinas abiejų šalių susiklausymas ir įsiklausymas. Tikėtina, kad aiški komunikacija ir darbuotojų atstovų (darbo tarybų, darbuotojų saugos ir sveikatos komitetų, profesinių sąjungų) įtraukimas (bent jau nuotoliniu būdu) į sprendimų priėmimą ir darbuotojų informavimą padės greičiau įveikti šią krizę.
